Dainius A. Butautas,
ekonomikos analitikas

Atsakymas atrodytų yra labai banalus- kaltininkas. Jeigu kažkas neįvykdo savo prievolės, tuo labiau jei ji apibrėžta įstatymu ir/ar sutartimi, tai už prastovą atsakingi juridiniai ar fiziniai asmenys ar bendrovės ir turėtų padengti su prievolės neįvykdymu ir/ar dėl to susidariusius nuostolius.
 

Komerciniuose santykiuose ši problema gana aiški ir paprastai yra apibrėžta sutartimi- laiku nepateikus prekių ir paslaugų, jeigu dėl to atsiranda nuostoliai, o jie dažniausiai atsiranda, kaltininkas turi atlyginti dėl savo neveiklumo kitos šalies patirtą žalą.
 
Bet tyčia niekas prekių ir paslaugų nesiruošia pateikti nelaiku. Komerciniai - ūkiniai santykiai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir esama konkurencija rinkoje. Jeigu pavedi vieną kartą, dažnai apsiribojama perspėjimu, pabarimu ar papildoma nuolaida. Kita vertus, nenupirkus vienos prekės, gal parduosi kitą. Ilgalaikės perspektyvos vardan dažnai į vieną kitą prekių ar paslaugų pateikimo vėlavimą žiūrima atlaidžiai. Todėl prekių ir paslaugų pateikimo vėlavimai dažnai yra susiję su trečiųjų šalių veiklos ypatumais arba force majoure situacija įvykus stichinėms nelaimėms ar kitomis nuo partnerio nepriklausančiomis aplinkybėmis.
 
Kas kita, kai rinkoje vyrauja monopolinė arba oligopolinė (keletas stambių rinkos dalyvių valdo reikšmingą rinkos dalį) situacija. Arba nuolat vėluojama atsiskaityti už prekes ar paslaugas. Tuomet, pirmu atveju, turi taikytis prie situacijos rinkoje arba ieškoti patikimesnių partnerių, antruoju atveju, įgyji įstatymu ir sutartimi numatytą teisę netiekti prekių ir paslaugų.
 
Neįvykdžius tam tikros prievolės gamyboje atsiranda prastova, prekyboje vieną prekę galima pakeisti kita, nutrūkus elektros tiekimui- stoja ir gamyba, ir prekyba ir paslaugų teikimas. Tokiu būdu dėl prastovos patiriami tiesioginiai nuostoliai. Netiesioginiai nuostoliai gali atsirasti, jeigu, žaliavos, pvz.smėlis, į statybų objektą tiekiamos nereguliariai. Tuomet sutrinka statybos ritmas ir, kaip habilitacijos procedūros metu dr. A. Andriuškevičius paminėjo, nukenčia darbo našumas.
 
Todėl per nustatytą laiko tarpą įmonė sukuria mažiau pridėtinės vertės, nei galėtų.
Šiuo, prastovos, atveju įmonė susiduria su dvejais iššūkiais- prastovos metu reikia apmokėti pastovias ir kintamas išlaidas. Jei kintamos išlaidos susijusios su gamybos ar prekybos apimtimi, tai pastovios išlaidos su prastova, dažniausiai, nėra susiję. T.y. administracijos darbuotojų atlyginimai, direktoriaus atlyginimas, sandėlių ir biurų nuoma, elektros, vandens tiekimas administracinėms patalpoms nepriklausomai nuo prastovos išlieka pastovūs ir stabilūs.
 
Prastova nėra naudingas reiškinys nei darbdaviui, nei darbuotojui. Darbdavys dėl to gali netekti priedų ir premijų, darbuotojas taip pat, akcininkai pasitenkins mažesniais didvidendais, valstybė- mažesniu pelno mokesčiu. Kaip matyti dėl prastovos pirmiausiai nukenčia kintanti atlyginimo dalis. Pastovi dalis nepaisant prastovų ir net nuostolių išlieka stabili. Tokia situacija stabilių kainų ir ekonomikos sąlygomis yra natūrali.
 
Ką daryti, jeigu dėl prastovos niekas nėra kaltas? T.y. sumažėjo užsakymai įmonei dėl to, kad bankrutavo komercinis partneris, ar dėl tam tikrų laikinų sunkumų sutriko atsiskaitymai. Viena aišku, darbuotojo kaltės tame nėra jokios, todėl dėl prastovos mažinti atlyginimą darbuotojui nėra jokio pagrindo- nei teisinio, nei moralinio. Jei vis dėl to būtų bandoma prastovos naštą suversti vienam paprastam dirbančiajam- jam sumažinant ne kintąmąją, o pastoviąją darbo užmokesčio dalį, tuomet ir pelnu atitinkamai dardavys turėtų dalintis su darbuotoju, kuris jam ir padeda tas papildomas pajamas uždirbti. Tai atitiktų ir J.M.Keinso nuostatą, kad darbdavys turėtų dalintis pelnu su savo visais bendradarbiais. Tame tarpe ir valytoja. Nes jei niekas nevalys grindų maisto prekių parduotuvėje- tai prekyba tokioje vietoje taps negalima, nes neatitiks higienos normų sąlygų.
 
Jei vis dėl to bus prieita prie nuostatos, kad prastovos naštą turi nešti paprasti darbuotojai, o ne įmonės direktorius ir savininkai, kurie laiku neinvestavo į darbo našumą skatinančias technologijas, laiku nenumatė ekonomikoje įvyksiančių pakitimų, tuomet vertėtų prisiminti, kad motyvacija tų nuskriaustų darbuotojų taip pat pakis. Dėl to darbo produktyvumas taip pat sumažės. Be to, sumažės ir vartojimas, todėl gamyba bei ekonomika dar daugiau "susitrauks" ir į valstybės biudžetą įplauks  mažiau mokesčių. Tuomet nukentės valstybės teikiamos paslaugos visuomenei: jei sumažės atlyginimai, pvz. policininkams ar  gaisrininkams, sumažės šių taip reikalingų tarnautojų skaičius, gali išaugti nusikalstamumas ar lėčiau gesinami gaisrai. Ir vienu, ir kitu atveju visuomenė, verslas gali nukentėti. Todėl dėl atlyginimų mažinimo, ypatingai ididelės infliacijos ( virš 2-3 procentų) salygomis, nukentės ir paprastas žmogus, ir pats verslas, ir valstybė bei visuomenė.
 
Darbdavys ir darbuotojas, pirmiausiai yra socialiniai partneriai, o tik po to ekonominiai. T.y. jie yra socialiniai bendradarbiai savo noru apsijungę veikimui į bendrą organizaciją bendram tikslui. Be socialinio solidarumo- ekonominis yra beprasmis, nebent tokie santykiai turėtų būti panašūs į konclagerį ir kalėjimą, kuriame nepagaminus tam tikro kiekio ir kokybės prekių, negauni maisto ar drabužių. Šiuo atveju, kai už prastovą, kuri yra darbdavių atsakomybės jos kompetencijos ribose problema, tektų mokėti paprastam žmogui niekaip nesusijusiam su prastova,  socialinio ir ekonominio teisingumo būtų mažiau. Vadinasi, dingsta ekonominės paskatos dirbti. Tokioje okupacinėje sistemoje, kai darbas buvo imitojamas, neseniai buvome. Dabartinis darbo santykių liberalizavimas iš tiesų primena prievartinio socializmo laikus ir parodo, kad liberalizmas nuo bolševeizmo nedaug teskiriasi.
 
Nobelio ekonomikos premijos laureatas E. S. Phelps‘as  patvirtino, kad „išsilavinusi, įgudusi darbo jėga sugeba geriau įvaldyti naujus technologinius įrenginius. Vadinasi, produkcijos didėjimo ir vidutinio lygio žmogiškojo kapitalo priklausomybė turėtų būti teigiamo ženklo". Jei tai yra tiesa, kurią patvirtino tyrimai, tai atlyginimo neteisingas sumažinimas niekaip neprisidės prie darbo produktyvumo didėjimo, o tik neteisingai bus perkeltos atsakomybės ribos jos kompetencijos ribose. Pvz. dėl to, kad redaktorius ar TV vadovas nesugebėjo laiku atsiskaityti su elektros tinklais, ar tuomet turėtų būti mažiau mokama žurnalistui už parengtą reportažą ar straipsnį? Galima prisiminti „auksinę taisyklę", kurią minėjo dar Seneka savo laiškuose, kad „elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi".
 
Šiame bendros socialinės- ekonominės gerovės kūrimo procese yra kur kas didesnis bendras darbdavių ir darbuotojų bei valstybės priešas. Tai - infliacija, kuri suteikia kur kas daugiau žalos visiems minėtiems ekonominio proceso dalyviams. Infliacija- tai bendras vardiklis, kurį įveikus, pasak kito Nobelio ekonomikos premijos laureato M. Friedmano, sumažėtų faktinis realusis darbo užmokestis (tai turi reikšmės įmonių sprendimams dėl užimtumo), didėtų užimtumas ir produkcijos apimtis.
 
Verta prisiminti (www.lb.lt/leidiniai), kad R. Nelson ir E. S. Phelps (1966) atliko tyrimus, kuriais remiantis paaiškino, kad  „kai technologiškai mažiau pažangios šalys naudoja pažangesnių šalių technologiją ir daro tai tuo efektyviau, kuo labiau išsilavinusi yra tokių šalių darbo jėga".
 
Todėl tikrai neverta blusinėtis prastovų dumbluose, o suteikti daugiau išsilavinimo teikiamų galimybių apribojant bet kokias korupcijos ir monopolines apraiškas, kurios galutiniame rezultate, kaip gali paaiškėti, ir yra visų nelemtų prastovų pirminė priežastis.
www.verslobanga.lt/blogas
2009 m. vasario mėn. 5 d.