Kai kurie iš mūsų esame tiesiog įpratę bijoti. Tiek susigyvenome su šiuo jausmu, kad jis ėmė atrodyti visai įprastas ir natūralus. Galbūt yra manančių, jog kitoks gyvenimas net neįmanomas. Ne, aš nekalbu gyvenimą be baimės: kiekvienas savo gyvenime visada turėsime ko bijoti. Taip bus iki pat gyvenimo pabaigos. Ir kai kurios mūsų baimės yra natūralios ir žmogiškos. Pavyzdžiui, yra natūralu bijoti bristi giliai į vandenį, jei nemoki plaukti. Natūralu, jei vaikas bijo, kad jo tėvas ar motina jį gali primušti, jei jis yra tai iš jų jau patyręs. Turime daug natūralių baimių, tačiau kai kurios jų kyla iš nepasitikėjimo Dievu, tarkim: bijau išleisti vaiką iš namų, nes vakar laikraštyje skaičiau apie tragediją. Bijau, kad galiu susirgti nepagydoma liga. Bijau imtis veiklos, nes gali nepasisekti. Bijau išsakyti savo nuomonę, bijau artimų santykių. Tokių ar panašių baimių turime kiekvienas.

Visų pirma kviečiu pažvelgti savo baimei į akis, nes toks jos pripažinimas ir įvardijimas yra pirmas žingsnis, siekiant išsivaduoti. Kuo konkrečiau galime įvardinti tai, ko bijome ir kodėl, tuo geriau. Galbūt tam prireiks daug drąsos, tačiau Dievas, kuris mato mūsų širdis, padės tai padaryti. Ir tik tuomet Jis padės iš esmės keistis. 

Baimės šaknys

Jos glūdi vaikystėje. Jau motinos įsčiose esantis žmogutis jaučia viską, ką jaučia mama. Kokioje aplinkoje tu augai? Kokie buvo tėvų tarpusavio santykiai? Gal tėvas išvis pasitraukė, kai motina laukėsi? Ar motina džiaugėsi, kad laukiasi kūdikio? Kaip sutiko tave užgimusį? Gal juos nuvylė, kad esi mergaitė, o jie norėjo berniuko, arba atvirkščiai? Šie ir daugybė kitų dalykų įsirašė į vaiko pasąmonę dar negimus.

Mums, lietuviams, baimei yra ir bendra priežastis – karas, pokarinis laikotarpis, sovietinė okupacija. Buvome verčiami nuolat slėpti savo nuomonę ir įsitikinimus, taip pat religines pažiūras. Galima sakyti, kad tie 50 –ies metų sovietinės okupacijos laikotarpis – tai gyvenimas tokiomis sąlygomis, kai svarbiausia buvo kaip nors išlikti – tiek fizine, tiek psichologine, tiek dvasine prasme. Ką ir kalbėt apie gyvenimo apstybę, kurią atnešė Kristus savo atėjimu į pasaulį. Čia nekalbu apie tą mažumą žmonių, kurie ir tuo laikotarpiu išlaikė gyvą tikėjimą. Tačiau žmogui, jo neturinčiam, buvo sudarytos visos sąlygos, kad jis būtų kuo daugiau įbaugintas. Galbūt bijojome įvairių viršininkų, mokytojų, įvairių pareigūnų – pradedant tuometine valdžia ir baigiant pardavėjomis, troleibusų kontrolieriais ar kitais atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Visa tai skverbėsi į tuometines šeimas. Šių baimių svoris buvo toks, kad tiek visuomenei, tiek kai kuriems individams dažnai buvo sunku su jomis tvarkytis. Daugelis išaugome „mokykloje“, kuri vadinasi „Nejausk, nekalbėk, nematyk, neklausinėk“ ir pan. Elkis pagal esamas taisykles ir apsimetinėk, kad jos geros. Dabar, siekdami gyventi geriau, turime jas keisti naujomis. Nes tokios „taisyklės“ uždaro, įkalina, dėl jų daugėja ir auga mūsų baimės. Galima sakyti, jos neleidžia žmogui laisvai kvėpuoti – kiekvienam savu ritmu. Būtent, būtent... Neleidžia būti savimi.

Dėl šeimoje egzistuojančių nerašytų taisyklių dažnam yra būdingas žemos savivertės jausmas, kuris labai trukdo eiti į dialogą. Pavyzdžiui, kaip aš galiu paklausti, kas man neaišku, jei laikau save nevykėliu. Nenorėsiu dar labiau apsikvailinti, slėpsiu tai nuo kitų, neišsakysiu savo nuomonės. Bijome būti savimi, galvojame, kad kiti mūsų nepriims. Kartais nepriims, tas tiesa. Kai kuriems žmonėms nepatiksime. Tikriausiai įsigysime naujų priešų. Bet tik taip bus įmanoma užmegzti ir autentišką draugystę. Atsiras naujų ryšių, atsivers naujos galimybės. Kai mus priims, žinosime, kad priima tokius, kokie esam, nes leidžiam save pažinti be kaukės. Beje, čia verta prisiminti, kad Jėzų taip pat daug kas atmesdavo (ir tebeatmeta), nors jis turėdavo (ir tebeturi) pačius geriausius ketinimus. Jei atmeta Jį – Dievą, tai kas aš, palyginus su Juo esu, kad manęs neatmestų?

O ką daryti toliau?

Tiesa yra ir ta, kad žmogus, kuris palaiko gyvą asmeninį santykį su Kristumi, turi šansą, kad baimė nebevaldys jo asmens ir jo gyvenimo. Pažvelkime į šventuosius  arba... tiesiog prisiminkime kai kuriuos savo brolius ir seseris Kristuje. Nebūdavo taip, kad jie šio jausmo nepatirdavo, tačiau pasitikėdami Dievu, baimę jie vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau įveikdavo. Tiesiog imti ir nebijoti neįmanoma: jei šis jausmas išstumiamas, neigiamas, jis sugrįžta. Baimę turi keisti pasitikėjimas. Kuo labiau žmogus pasitiki Dievu, tuo labiau Juo gali remtis visuose dalykuose. Šis pasitikėjimas užpildo tas sritis, kur anksčiau tūnojo baimės. Jo meilė gali pilnai pergalėti baimę. „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Ir kuo pilniau žmogus patiria Dievo meilę, tuo aiškiau pamato, kad Jis yra vertas visiško pasitikėjimo. Ir tik Jis vienintelis.

Žingsnis link Dievo, link pasitikėjimo Juo nelieka tuščia materija ar neapčiuopiama filosofija. Tai konkrečiais įvykiais paliečia asmeninį gyvenimą. Patyręs Jo meilę, žmogus ima atgauti dvasinę, o su ja ir psichologinę pusiausvyrą. Kai įgauna pakankamai jėgų, t. y., kai Dievo meilės patiria pakankamai, jis su nauja kokybe gali eiti į kitus žmones, į dialogą su jais. Prisiminkime, pavyzdžiui, vaikus: kuo daugiau tėvų meilės vaikas patiria, tuo lengviau jam užmegzti ir palaikyti santykį su kitais. Bendrauti jam visiškai natūralu, jis tą daro spontaniškai, negalvodamas, ką jam tai duos... O žinoma, kad duos, todėl, kad Dievas sukūrė mus bendravimui, artimai bendrystei su Juo ir kitu žmogumi. Jau Pradžios knygoje skaitome, kad žmogui vienam būti negera. Taip ir mums būna: kartais, kai esame vieni, jaučiame, kad kažkas netaip. O kada esame vieni? Ar tik tada, kai fiziškai šalia nėra kito žmogaus, ar tai kažkas daugiau? Ne paslaptis, kad galima jaustis vienišam, net jei aplinkui yra daug žmonių. Esmė yra puolusio žmogaus prigimtyje, kuri be išimties palietė kiekvieną iš mūsų. Būtent dėl to, mes vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, visąlaik, kol gyvensim žemėje, patirsim tam tikrą vienišumo lygį. Nes niekad nesugebėsime būti nuolatiniame autentiškame dialoge, kuriam mus sukūrė Dievas.

Žmogus, kuris priima savo prigimtį (tai, kad jis sukurtas nuolatiniam santykiui su Dievu ir kitais) ir pagal ją stengiasi gyventi, auga asmeniškai ir padeda augti kitiems. Tuo pačiu jis mažina ir vienišumo lygį. Juk artima, nuoširdi bičiulystė, draugystė ar kaimynystė – didžiulė dovana. Be šių dalykų – būtent dėl savęs atskyrimo nuo kitų – gyvenimas netenka prasmės. Ir tai nėra savaime suprantamas dalykas: jo reikia siekti, tarpusavio santykius branginti, puoselėti ir jais rūpintis. Tačiau viso to ištakos yra asmeninis ryšys su Dievu, santykio su Juo palaikymas ir gilinimas. Antraip joks žmogus nepajėgs užpildyti mūsų vidinės tuštumos, kurią turi kiekvienas žmogus savo širdy. „Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu“ (Ps 42, 8). Taip, iš tiesų, šį kito (o kartu ir Kito) poreikį galime jausti labai skausmingai. Mūsų širdis – bedugnė. Kuo labiau į šią bedugnę įsileisime Dievą (kitaip tariant, kuo artimiau su Juo bendrausime), tuo artimiau galėsime bendrauti ir su žmonėmis. Dievas myli konkrečia meile, kurios žmogus nepajėgus duoti. Tiek, kiek Dievo meilės patiriame, tiek turime jėgų autentiškai bendrauti su puolusiais šio pasaulio žmonėmis. Tai nėra lengva, tačiau verta stengtis, verta to siekti.

Gali prireikti nemažai drąsos, norint giliai įsileisti į savo širdį Dievą ir žmones. Galima sakyti, tai perėjimas iš didesnio ar mažesnio vidinio monologo į dialogą, ir tai nuostabu. Žmogus yra sukurtas dialogui. Kai Adomas ir Ieva, gyvendami Rojuje nusidėjo, jie atsiskyrė nuo Dievo. Šis atsiskyrimas atnešė destrukciją į jų gyvenimus: jie neteko santykio su Dievu ir iki tol buvusio klestėjimo. Nuodėmė paveikė jų tarpusavio santykius. Kai Dievas šaukė Adomą, klausdamas, kur jis, šis atsakė, kad išsigando Dievo, todėl pasislėpė. Argi ir mes kartais nesislapstom nuo Dievo?

Pirmųjų žmonių nuodėmės pasekmės pasireiškia tiek mūsų santykyje su Dievu, tiek su kitais, tiek su pačiu savimi. Bijome giliau įsileisti į savo širdis Dievą, kitus žmones, bijome savęs, gyvenimo iššūkių. Kitaip sakant, bijome iš tiesų gyventi! Gyventi taip, kaip Dievas trokšta, kad mes gyventume. Ir trokšta daug labiau negu mes patys... Aišku, galima taip ir pasilikti tūnoti nuolatinėje savo baimėje, arba galima rinktis antrąjį variantą – eiti į dialogą. Taip, vieniems iš mūsų tas yra lengviau, kitiems – sunkiau, bet kiekvienam įmanoma, nes Dievas prieinamas kiekvienam. Be jo pagalbos to neįveiksime: esame sukurti Jam – visų pirma Jam – Jis yra bet kokio gėrio ir mūsų gerovės šaltinis.

Būti savimi

Būti savimi iš tikrųjų reikia drąsos. Tiesa yra ta, kad Dievas, kaip ir mes patys širdies gilumoje, taip pat trokšta, kad būtume savimi. Jam mūsų reikia tokių, kokie esame. Jis kalba būtent į tikrąjį mūsų asmenį, į tikruosius mūsų poreikius ir svajones... Nuo jo nenuslėpsime nieko – taip pat ir savo baimių.

Kai eidami tikėjimo keliu atrandame, kad iš tiesų esame nuostabūs ir mylimi Jo vaikai, kai tai vis labiau įsirašo mūsų širdy, įgauname drąsos atskleisti savo tikrąjį asmenį. Vis labiau. Tiek prieš Jį, tiek prieš žmones. Vis mažiau imame įsiteikinėti kitiems žmonėms ir daryti tai, ko jie iš mūsų tikisi, o ne tai, ko Dievas iš mūsų nori. O tada... Po truputį ima atsiverti Dangaus Karalystė.

 Dangaus Karalystė yra meilės karalystė, todėl stengiamės mylėti savo artimą. Vėl patiriame, kaip negera ir sunku gyventi atskirtam nuo kitų žmonių. Laimei, Viešpats mus stiprina ir drąsina mus per asmeninį ryšį su Juo, per įvykius, kitus žmones. Patyrus autentiško santykio su kitais grožį ir Dievo vaiko laisvę, tikrai nesinori grįžti atgal į savo ir kitų sukurtą iliuzijų pasaulį. Mes pagaliau suvokiame, kad apsimetinėjimas kainuoja daugiau jėgų nei buvimas savimi. Evangelijoje rašoma, kad tik vaikai, ir tie, kurie į juos panašūs, gali įeiti į Dievo Karalystę. O vaikai nemoka apsimetinėti. Jie natūraliai dovanoja save kitiems tokius, kokie yra, to net nesuprasdami. Tuo tarpu suaugusiam žmogui autentiško savęs dovanojimas gali kainuoti nemažai pastangų. Toks savęs atidavimas neatsiejamas nuo tikros artimo meilės.

Žinome, kad Kristus atėjo į pasaulį, kad suteiktų mums – kiekvienam iš mūsų – gyvenimą, jo apstybę. Taigi pilnatvę ir laimę. Turime tuo tikėti: tai tiesa. Neatšaukiama tiesa, tik turime leisti Jam tai padaryti, perkeisti mūsų gyvenimą. Jis GALI tai. Tačiau kol gyvenimo vadžias laikysime savo rankose, kol stengsimės gyventi tik savo jėgomis, jis nieko nedarys, nes be žmogaus sutikimo, be jo laisvo apsisprendimo Jis nieko nedaro. Visa, ką norime, kad Dievas tvarkytų, pirma turime paleisti.

Laisvanoriškas savo gyvenimo pavedimas į Dievo rankas ir yra žmogaus laimės paslaptis. Kitaip tariant, tai Dievo valios vykdymas. Jis ne šiaip sau davė įstatymus, tam tikras taisykles, sąžinę... Nebūsime laimingi, jei jų nepaisysime. Jis pats mus tai laimei sukūrė ir įdėjo į širdį laimės troškulį. Tik turime klausti, ko Jis konkrečiai nori iš mūsų, klausti, ar tai, ko norime, nori ir Jis. Netruksime atpažinti, kad tai, ko nori Jis, ir mes norime širdies gilumoje. Argi tai nenuostabu?

Savo misiją, pašaukimą galime atrasti tik tuomet, kai atrandame savo asmens unikalumą, vertingumą, svarbumą, grožį. Kai savo širdy girdėsime aidint Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22), nuveiksime trisdešimteriopai ar šimteriopai daugiau. Juk būtent dėl to Jėzus tiek daug ir nuveikė žemėje, kad girdėjo šį balsą...

Viešpats kviečia mus artintis prie Jo jau šiandien. Kviečia todėl, kad trokšta mūsų laimės. Ir kaip yra pasakęs šv. Augustinas, nerami mūsų širdis, kol neatilsės Jame.