Vaclovas Aliulis MIC

Pastarosiomis savaitėmis informacijos priemonėse skaitėme, matėme, girdėjome painiojant sąvokas vienintele kryptimi: nuvertinti Seimo priimtą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Peršamas įspūdis, kad tik siaurakakčiai seimūnai pripažino neteiktina, o visa protingoji visuomenė ir visa Europa stovi mūru už tai, kad vaikai ir paaugliai be apribojimų gautų tokią „viešąją informacija, kuria  agituojama  už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, iškreipiami šeimos santykiai“ (cituoju pagal Eltos liepos 14 d. pranešimą).

Esą, šitaip skleidžiama homofobija, t.y. panieka (vos ne diskriminacija) į homoseksualumą linkusiems ar juo užsiimantiems asmenims.    
      

Pabūgę grūmojimų, valstybės ir vyriausybės vadovai ketina įstatymą taisyti, bet turbūt leistina ir mums, piliečiams, klausimo neužmiršti, o pirmiausia prisiminti, kad tame pačiame įstatyme yra ir tokia nuostata: „prie neigiamą poveikį darančios priskirta informacija, kuria  tyčiojamasi  ar  niekinama  dėl ...  seksualinės orientacijos...“, taigi ir dėl homoseksualumo. Ar tai homofobijos skleidimas, ar smerkimas? Įsidėmėsime šią nuostatą  – gal nurimsime. Parodysime ją Europai – gal ir ji atsikvošės.
 
Vertėtų paklausti dalyko esmės: ar tikrai mūsų nepilnamečiai nukentės, jeigu bus bent kiek pristabdyta agitacija už įstatyme išvardytų trijų rūšių lytinius santykius? kokį pozityvų poveikį nepilnamečiai gauna iš tokios agitacijos? Virtualioje erdvėje mirgėte mirgėjo įstatymo smerkimų, bet niekas nemėgino atskleisti, kuo ir kaip tos rūšies agitacija reikalinga, naudinga ir išganinga darniam nepilnamečių brendimui, o juk tai yra svarbiausia mūsų ateičiai. Kai kvietė mus į Sąjungą, užtikrino, kad etikos ir kultūros klausimai lieka mums patiems spręsti pagal mūsų poreikius ir  tautos tradicijas, o dabar...
 
Premjero saliamoniškas pasiūlymas: pripažinti neteiktina nepilnamečiams jokia agitacija už lytinius santykius! Na, tokios agitacijos jiems iš tikrųjų nereikia: vaikai tam nepribrendę, o paaugliams užtenka hormonų audrų ir be agitacijos, bet greičiausiai užvirs nauja lavina. Privačios televizijos prisipirkusios filmų, kur problemos dažniausiai sprendžiamos gulomis, ir neturės ką su jais veikti, turės ieškoti meniškesnių juostų – brrr, nuostoliai . Kai kurie jaunimui skirti periodiniai leidiniai smagiai pelnosi iš dirginančio skaitalo. Seksą garbinanti informacija daugeliui kelia smalsumą, ir iš jos, oho, kaip pelnomasi. Kas panorės  to atsisakyti?! Tokios informacijos ir propagandos gamintojai surikiuos virtinę stulbinančių, europinių motyvų, nors jiems ir Lietuva, ir Europa tiek verta, kiek duoda progų pralobti, o jei ne – tegu sau jos galą gauna.
 
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje europinės kultūros kraštų paplito tai, ką velionis Jonas Paulius II pavadino „mirties kultūra“: abortų ir eutanazijos propaganda (= negimusios ir nusilpusios gyvybės naikinimas), skyrybų ir nešeiminių ryšių aukštinimas (=  gyvybės lopšio – šeimos griovimas), homoseksualizmo (= iš esmės nevaisingų lytinių santykių) kėlimas į padanges. Kai kurie ES vadovai užsimoję sudoroti kiekvieną, kas išdrįs tuo suabejoti, nors šios praktikos, kaip pripažįsta mano kalbinti rimti žmonės, yra anomalija, nes gamta mums nedavė joms tinkamos „aparatūros“. Galime užjausti tuos statistinius 1-2-3 procentus vyrų (moterų dar mažiau), kurie gimsta su potraukiu į nuosavą lytį, bet kodėl jie turėtų gausinti savo eiles paaugliais, kurių orientacija dar nesutvirtėjusi? Homoseksualūs asmenys Lietuvoje turi visas asmenines, pilietines ir darbines teises, yra draudžiama juos žeminti ar niekinti. Ko dar trūksta? Daugelio nepasitenkinimas kyla tik tada, kai jie patys ar kokie nors užsienio veiksniai ima įkyriai skleisti šio gyvenimo būdo propagandą, net reikalauti jam ypatingo, neliečiamo statuso.
 
 Neišvengta klausimų dėl minimojo įstatymo ir įdomiame Valdemaro Laučiaus pokalbyje su Tomu Venclova (LŽ, liepos 20 d.): „Man tiesa ir laisvė – svarbiau už tautą“. Keistokas šis supriešinimas, tarsi tai būtų nesutaikomos vertybės. Taip, tiesa ir laisvė yra amžinos vertybės,  nevalia tautos interesų vardan pažeidinėti tiesą, naikinti žmonių laisvę. Kartu gerbiamasis poetas ir profesorius atkreipia dėmesį, kad laisvė negali būti absoliuti. „Laisvė teikia erdvės ir ne patiems švenčiausiems, netgi visiškai nešventiems žmogaus instinktams – tokia jau jos prigimtis, ir laisvė nedera per daug varžyti“. Puikus pastebėjimas. Laisvė vertinga, būtina, siektina, saugotina ir gintina, bet, atmenant ir nešventus žmogaus instinktus, ji negali būti absoliuti. Ji tik  p e r  d a u g  nevaržytina.
 
Belieka klausimas, kada bus „per daug“, kada protingai ir kada per mažai ribojama. Turbūt kaip daugelis rašančių bei kalbančių, taip ir profesorius nepaskaitė viso įstatymo ar jo atpasakojimo, nes netikėtina, kad neatskirtų agitacijos nuo faktinės informacijos. Iškelia vieną tiesiog vaikišką argumentą: „paaugliai vis tiek sužinos iš bendraamžių, tad verčiau tesužino iš viešosios informacijos“. Įstatymas toli gražu nekliudys teikti dalykišką informaciją apie homoseksualius santykius, tarp kita ko, kad jie didina pavojų užsikrėsti ŽIV ir retai tesukuria patvarų ryšį, greičiau skatina partnerių kaitą, taigi nelabai padeda ugdyti darnią asmenybę.
 
Ne visus rašančiuosius parklupdė Europos patyčios. „Veido“ žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis išdrįso paklausti: „Ar tikrai dangus griūva?“ (Nr. 29, taip pat liepos 20). Jis primena,  kad Konstituciją reikia svarstyti kaip vieną dokumentą, o ne narstyti atskiro straipsnio žodelius. Užtikrinantis informacijos laisvę 25 str. nenaikina dar reikšmingesnio mūsų tautos ir valstybės išlikimui 38 straipsnio nuostatų, kalbančių apie šeimą. Pravartu jį prisiminti:
 
38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę
santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki
pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
 
Iš Lenkijos įtakingos politikės Felicijos Grzeskowiak lūpų esu girdėjęs kuo gražiausią šio straipsnio įvertinimą. Kad Švedijos ambasadorei atrodo neleistina apie homoseksualumą kalbėti tame pačiame įstatyme, kuriame aptariami smurto ir žiaurumo klausimai, galime ją nuraminti: nors tame pačiame įstatyme, bet ne tame pačiame straipsnyje. Gal reikalausite nepilnamečių apsaugos reikalu devynių įstatymų? Homoseksualumas gretinamas tik su kitomis lytiškumo anomalijomis –  biseksualumu ir poligamija,  Žiaurumo ir smurto reklamavimas eina savo ruožtu. Niekas neginčija, kad žiaurumas ir smurtas yra  pražūtingesnis dalykas už lytines deviacijas, bet nė vienas iš puolančiųjų šį įstatymą lig šiol nepaaiškino, kokią didžią naudą teikia homoseksualumo propaganda paauglio brendimui, kuriuo rūpintis ir prigimtis, ir Konstitucija įpareigoja rūpintis tėvus. Lietuvai tikriausiai nelabai patinka kai kurios švediškos programos, kurias įgyvendinant smarkiai pagausėjo nepilnamečių nėštumų, betėvių vaikų ir kitų bėdų, bet mūsų diplomatai nemoko Švedijos parlamento ar vyriausybės, kaip jiems reikia tvarkytis.
 
Siekdamas įgyvendinti Konstitucijos principus, ypač 38 str.,  Seimas pernai priėmė nuoseklų jų išvystymą – Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Ir ją kai kas skundė tetulei Europai, ir atgarsio sulaukė. Naivūs tie lietuviai – rūpinasi tautos išlikimu, puoselėdami šeimos vertybes! O gal ne naivūs, greičiau jaučiantys atsakomybę ateičiai? Kiti naivuoliai, airiai, nepakluso sunkiajai Europos artilerijai ir išsireikalavo pripažinimą, kad etikos ir tautos gyvybės klausimus (pavyzdžiui, aborto) gali spręsti pagal savo tautos nuovoką, nenusirašinėti nuo gerbiamųjų švedų, belgų, nyderlandų ir kitų tokių.
 
Ne gėda Lietuvai ir Airijai, o garbė, kad turi savą stuburą ir nesilanksto „mirties kultūros“ skleidėjams. Kai daugelis europinės kultūros tautų labai stengiasi kuo greičiau save pribaigti,   neklaužados airiai ir tamsuoliai lietuviai nori garbingai gyventi ir užsiauginti dorą jaunimą. Gerbiamieji europiečiai, nekliudykite.

Išspausdinta 2009 08